Rytas Ultras

Rugsėjis. Artėja kai kam eilinis, kai kam galbūt kažkuo išskirtinis krepšinio sezonas. Laukiu ramiai, nieko per daug nesitikiu. Nueisiu į 5 varžybas, kai bus pinigų, užteks, kitas varžybas juk per tv galima pamatyt. Deja, vieną dieną draugas pasiūlo nusipirkt abonementą ir eit prisijungt prie “Lietuvos ryto” palaikymo. Kažkodėl ilgai nemąstęs sutinku. Nuo to momento nebegaliu sulaukti sezono pradžios.

Nors ir turiu draugą pašonėje, su kuriuo eisiu palaikyt komandos, bet neramina galvoje iš kažkur susiformavęs dalykas, jog rytfaniai – skinų ir kitokių banditų gauja. Gal tai spaudos ar kitų šaltinių įtaka? Taip pat galvoje kirbėjo mintis (kaip, manau, ir daugeliui jaunesnių, kurie nori prisijungt), o gal aš per jaunas? Visgi 15m.

Tačiau. Prieš pirmas sezono namų varžybas nusipirkau šaliką ir kitą dieną aš jau B Tribūnoje. Su draugu įsitaisėm sektoriaus viršuje, prasidėjus varžyboms, prasidėjo ir palaikymas. Kadangi nelabai mokėjau dainų, tik kelias skanduotes, vyko mokymosi procesas. Ilgai netruko, antroj mačo daly jau beveik tvirtai viską mokėjau, atidaviau tose varžybose visą širdį ir gerklę dėl savo mylimos komandos. Tačiau, viso mačo eigoje neramino vienas dalykas – atrodė, jog visų žvilgsniai krypsta į mane ir jie mintyse galvoja: „Kas jis toks ir ką jis čia veikia?“. Laimei, niekas neprisikabino, iš sektoriaus neišvarė, o turbūt tik džiaugėsi, kad vis daugiau žmonių ateina palaikyt komandos. Tokie mano įspūdžiai iš pirmų varžybų. Po jų galėjau laisvai pasakyt, kad „užsikabinau“.

Vėliau sekė sužinojimas apie Rytas Ultras saitą, vėlgi tas pats draugas man jį pasakė. Apsilankęs sužinojau, kad gausiausia ir rimčiausia LR palaikymo grupuotė yra Rytas Ultras. Jie neapsiriboja palaikymu tik namų varžybose, o stengiasi nepraleist nei vienų varžybų išvykose tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Taip pat jų palaikymas nėra vien tik garsinis, kuriamas ir vaizdinis palaikymas su vėliavomis, choreografijomis bei nevengiama pirotechnikos. RU forumas man suteikė daugybę žinių apie visą palaikymą ir ultrizmą.

Po apsilankymo šiame puslapyje supratau, kad arba siekiu tapti ultra ir stengiuosi palaikyt komandą ne tik namų varžybose, bet ir išvykose, arba dingstu iš B Tribūnos ir lieku eiliniu pižonu toliau. Ne ne ne, į pižonų gretas grįžt po pirmų varžybų tikrai nesinorėjo, todėl nusprendžiau, jei taip galima išsireikšt, eiti ultros keliu.

Norint juo eit, gi reik vykt į išvykas. Kaip supratau iš RU forumo išvykų skilties, priešsezonines keliones į Druskininkus ir nemažai sezoninių jau buvau praleidęs, todėl pirmąja išvyka tapo kaunas, BBL lygos mačas prieš amžiną varžovą – žalgirį. Bet, kad įgyvendint šį tikslą, kaip ir, manau, kiekvienam nepilnamečiui, reikėjo įveikt dar vieną barjerą – tėvus. Keista, bet įkalbėt pavyko žymiai lengviau, nei tikėjausi. Apsidžiaugiau ir vėl pasiėmęs draugą „už parankės“ nukeliavau į kauną. Nuostabu – pirma išvyka ir pirma pergalė. Geriau ir būt negali. Vis labiau įsitraukiau į palaikymą, nors dar nieko nepažinojau iš RU bei taip pat turbūt manęs niekas nežinojo.

Namų mačai buvo lankomi pareigingai, nei vienas nepraleidžiamas. Deja, su išvykomis vėl buvo stabdis. Net nežinau kodėl. Turbūt dar likus kažkokia baimė dėl važiavimo vienam, nes draugas negalėjo ir kuo toliau, tuo labiau matėsi, kad draugas iš palaikymo dingsta, jam atsirado “svarbesnių dalykų“.

Kita išvyka įvyko tik po gerų dviejų mėnesių, vėlgi, draugas tada galėjo… O ta išvyka buvo pakankamai rimta ir svarbi. Panevėžys. LKF finalinis ketvertas. 2 dienos kovos. Galiu drąsiai pasakyt, kad tai buvo geriausia mano išvyka sezone, tokiai pakartot nebūtų gaila nieko: nei laiko, nei pinigų, nei jėgų.

Išvyka į Panevėžį tapo savotišku lūžiu. Po jos pagalvojau, negi aš dėl draugo važiuoju fanatėlinti už savo mylimą komandą ir ar man tik svarbiausi mačai terūpi, o per eilinius palieku komandą likimo valiai? Na jau ne. Taip nebus. Nuo tada ir prasidėjo mano reguliarus važiavimas su komanda. Aišku buvo ir praleistų išvykų, ne visada ir finansai leisdavo, mokslai irgi turėjo įtakos, bet antroje sezono dalyje padariau 13 išvykų, lyginant su pirma, kai buvo nuvykta viso labo tik į 2 varžybas.