Rytas Ultras

- Kodėl tribūnoje nusprendėte paskelbti „ledynmetį“?

- „Ledynmetis“ paskelbtas ne vien dėl negautų pažadėtų bilietų į „Pionir” areną. Tai buvo tik ledkalnio viršūnė, sustabdžiusi visą mūsų aktyvią veiklą. Pats ledkalnis formuotis pradėjo žymiai anksčiau, bet dauguma su veikla nesusijusių žmonių to nematė. Kone kiekvieną sezoną pasitaikydavo didesnių ar mažesnių konfliktų su klubo vadovybe, kuri, suprasdama tai ar ne, bet visgi priversdavo užduoti sau klausimą: dėl ko mes visa tai darome? Anksčiau ilgai ieškoti atsakymo nereikėdavo – dėl tų, kuriems esame reikalingi, t. y. – žaidėjų. “Žaidi išvykoje, nesiseka, pradeda svirti rankos, bet pasižiūrėjęs į tribūną, supranti, jog yra žmonių, kuriems išties rūpi, ką tu darai ir iškart atsiranda papildomų jėgų”, – prieš kelis metus kalbėjo Andrius Šležas. Dabartinėje komandoje trūksta tokių žmonių kaip jis. Tokie buvo Haris Mujezinovičius, Rolandas Jarutis ar Tomas Delininkaitis. Iš reto komandos nario po rungtynių išvykose galima sulaukti klausimų, kaip sekėsi kelionėj ar net palinkėjimo sėkmingai sugrįžti namo, o po mačo Vilniuje – bent kelias minutes pabendrauti. Natūralu, kad fanai tikisi iš žaidėjų ir ištikimybės atstovaujamam klubui, atsidavimo jam. Deja, kai kas bando slėptis po labai jau nuvalkiotu žodžiu „profesionalas”. Jei krepšinis tampa vien tik darbu, tada natūralu, jog visa fanizmo idėja nustumiama šalin. Ir galiausiai – kai iš vieno pagrindinių komandos žaidėjų sulaukiama ne tik ironijos, bet ir atvirų įžeidimų, į tą patį klausimą: dėl ko mes visa tai darome? Ne taip jau paprasta rasti atsakymą.

- Ko tikitės iš tokios protesto akcijos?

- Tikimės, kad klubo vadovai bei žaidėjai atkreips dėmesį, kad yra skirtumas žaidžiant arenoje su fanais ir be jų. Tikimės, jog ateityje bus skaitomasi su tais, kurie su komanda keliauja visur. Kad keliauja ir renkasi į namų rungtynes ne dėl savęs, o dėl komandos, ir už tai nieko nereikalauja. Juk ne dėl to, jog neturime ką veikti, važiuojame į išvykas. Net ne dėl pergalių, bet tik dėl jų, tik tam, kad jie jaustųsi kaip namuose. Nes fanams svarbiausia būti ir jaustis reikalingais, o nuoširdus tarpusavio bendravimas ir yra kelias į tai.

- Kokia buvo „Lietuvos ryto“ vadovų bei klubo žaidėjų reakcija, kuomet susitikime su „Ventspils“ nebuvo ištikimiausių komandos sirgalių?

- Iš klubo vadovų jokios reakcijos nesulaukėme. Tiesą pasakius, nelabai kas ir tikėjosi jos sulaukti. Dėl įvairių nesutarimų esame boikotavę LKF taurės pusfinalį Šiauliuose, atskirų kitų rungtynių pirmuosius kėlinukus, bet tai jokio rezultato neduodavo. Be abejo, po to sekdavo pokalbiai, pagrinde – mūsų iniciatyva, bet be gražių pažadų daugiau nieko neįvykdavo ir konfliktai būdavo užglaistomi tik tam kartui.

- Su kai kuriais žaidėjais pasikalbėjome – jie mus supranta ir nori, kad sugrįžtume į tribūną, nes jaučia, jog esame reikalingi. Kitiems reiktų pabandyti susigrąžint pagarbą arba tapti ne visiškai abejingiems tam, kas vyksta šalia krepšinio aikštelės.

- Kiek laiko ketinate pasyviai stebėti „Lietuvos ryto“ rungtynes ir tęsti „ledynmetį”?

- Kadangi komanda gaus dešimtį dienų atostogų, tai, ko gero, bent iki vasario jis užsitęs. Kas bus toliau – matysime. Juk sakoma, kad „laikas gydo”. Galbūt netgi per tą trumpą laiką atšils santykiai, gal atsiras kitokio požiūrio užuomazgos.

57 komentarai