Rytas Ultras

Archyvas: Sausis, 2010

- Kodėl tribūnoje nusprendėte paskelbti „ledynmetį“?

- „Ledynmetis“ paskelbtas ne vien dėl negautų pažadėtų bilietų į „Pionir” areną. Tai buvo tik ledkalnio viršūnė, sustabdžiusi visą mūsų aktyvią veiklą. Pats ledkalnis formuotis pradėjo žymiai anksčiau, bet dauguma su veikla nesusijusių žmonių to nematė. Kone kiekvieną sezoną pasitaikydavo didesnių ar mažesnių konfliktų su klubo vadovybe, kuri, suprasdama tai ar ne, bet visgi priversdavo užduoti sau klausimą: dėl ko mes visa tai darome? Anksčiau ilgai ieškoti atsakymo nereikėdavo – dėl tų, kuriems esame reikalingi, t. y. – žaidėjų. “Žaidi išvykoje, nesiseka, pradeda svirti rankos, bet pasižiūrėjęs į tribūną, supranti, jog yra žmonių, kuriems išties rūpi, ką tu darai ir iškart atsiranda papildomų jėgų”, – prieš kelis metus kalbėjo Andrius Šležas. Dabartinėje komandoje trūksta tokių žmonių kaip jis. Tokie buvo Haris Mujezinovičius, Rolandas Jarutis ar Tomas Delininkaitis. Iš reto komandos nario po rungtynių išvykose galima sulaukti klausimų, kaip sekėsi kelionėj ar net palinkėjimo sėkmingai sugrįžti namo, o po mačo Vilniuje – bent kelias minutes pabendrauti. Natūralu, kad fanai tikisi iš žaidėjų ir ištikimybės atstovaujamam klubui, atsidavimo jam. Deja, kai kas bando slėptis po labai jau nuvalkiotu žodžiu „profesionalas”. Jei krepšinis tampa vien tik darbu, tada natūralu, jog visa fanizmo idėja nustumiama šalin. Ir galiausiai – kai iš vieno pagrindinių komandos žaidėjų sulaukiama ne tik ironijos, bet ir atvirų įžeidimų, į tą patį klausimą: dėl ko mes visa tai darome? Ne taip jau paprasta rasti atsakymą.

- Ko tikitės iš tokios protesto akcijos?

- Tikimės, kad klubo vadovai bei žaidėjai atkreips dėmesį, kad yra skirtumas žaidžiant arenoje su fanais ir be jų. Tikimės, jog ateityje bus skaitomasi su tais, kurie su komanda keliauja visur. Kad keliauja ir renkasi į namų rungtynes ne dėl savęs, o dėl komandos, ir už tai nieko nereikalauja. Juk ne dėl to, jog neturime ką veikti, važiuojame į išvykas. Net ne dėl pergalių, bet tik dėl jų, tik tam, kad jie jaustųsi kaip namuose. Nes fanams svarbiausia būti ir jaustis reikalingais, o nuoširdus tarpusavio bendravimas ir yra kelias į tai.

- Kokia buvo „Lietuvos ryto“ vadovų bei klubo žaidėjų reakcija, kuomet susitikime su „Ventspils“ nebuvo ištikimiausių komandos sirgalių?

- Iš klubo vadovų jokios reakcijos nesulaukėme. Tiesą pasakius, nelabai kas ir tikėjosi jos sulaukti. Dėl įvairių nesutarimų esame boikotavę LKF taurės pusfinalį Šiauliuose, atskirų kitų rungtynių pirmuosius kėlinukus, bet tai jokio rezultato neduodavo. Be abejo, po to sekdavo pokalbiai, pagrinde – mūsų iniciatyva, bet be gražių pažadų daugiau nieko neįvykdavo ir konfliktai būdavo užglaistomi tik tam kartui.

- Su kai kuriais žaidėjais pasikalbėjome – jie mus supranta ir nori, kad sugrįžtume į tribūną, nes jaučia, jog esame reikalingi. Kitiems reiktų pabandyti susigrąžint pagarbą arba tapti ne visiškai abejingiems tam, kas vyksta šalia krepšinio aikštelės.

- Kiek laiko ketinate pasyviai stebėti „Lietuvos ryto“ rungtynes ir tęsti „ledynmetį”?

- Kadangi komanda gaus dešimtį dienų atostogų, tai, ko gero, bent iki vasario jis užsitęs. Kas bus toliau – matysime. Juk sakoma, kad „laikas gydo”. Galbūt netgi per tą trumpą laiką atšils santykiai, gal atsiras kitokio požiūrio užuomazgos.

Žvarbų ir tamsų pirmadienio rytą sutartoje vietoje būriuojasi 7 ultrasai. Gan greitai pasiekiamas Panevėžys, kur belaukiant 3 RFP atstovų laistomasi šampanu. Latvija pasitinka mus su sniegu ir šūdinais keliais, bet mes niekur neskubam, rungtynės tik 19 valandą. Pasienyje esame nestabdomi, pavyzdingai neatsiliekame nuo grafiko ir į Tartu įvažiuojame likus keliom valandom iki mačo pradžios. Miestas užpustytas, bet estai laimingi ir atsipūtę. Rungtynių belaukiant degustuojamas vietinis alus. Žiūrovai arenoje renkasi iki mačo likus valandai laiko. Salė pilna, dūdų daug, o rytfaniai negali atplėšti akių nuo žavių (labai žavių) šokėjų. Palaikymas silpnas, bet ir sąlygos nekokios. Aikštelėje daug emocijų ir 3 kėlinius vyksta įtempta kova. Paskutiniajame ketvirtyje juodai-baltai-raudoni perima iniciatyvą ir iškovoja užtikrintą pergalę. B tribūnoje šventė, nors tądien ji buvo maža.

Nakvoti norėjome Estijoje, bet sužinoję, jog minimali kaina vienam asmeniui 20 eurų, keičiame planus ir keliaujame Valmieros link. Matomumas silpnas, kelias slidus, ko pasekoje vos nepartrenkiamas kelio viduryje plūduriavęs girtuoklis. Taupydami ir tingėdami Latvijoje ieškoti nakvynės, linksminamės ir miegame automobiliuose, kuriuose šušalti neleidžia degtinė, anekdotai, žaidimai ir netoliese buvusios supynės. Ryte sutvarkomi laikini namai ir greitai surandamas sporto maniežas, kuriame šiandien žais tie, dėl kurių čia atvažiavome. Iki rungtynių dar daugiau nei 7 val., tad traukiame miesto centro link. Po kelių pėsčiomis praeitų kilometrų, Valmierai skiriamas kaimelio statusas. Tik pačiame centre randamas šioks toks prekybos centras, kur iškeičiama valiuta, bet nei baro, nei kokios kavinės nematyt (Hesburgerio ultros nepripažįsta). Tik po kelių sunkiai įveiktų km pastebima didelė Maxima, kurioje mus sutinka lietuviškas Čiliakas. Šiltai ir skaniai praleidžiamas laikas.

Iki rungtynių pradžios likęs laikas praleidžiamas prie salės, į kurią įeiname iki rungtynių likus valandai. Užkalbiname komandos vadovą, bet kalbama apie orą ir su ironija išgirstame pažadus kitąmet rungtynių tvarkaraštį derinti su mumis. Salė apytuštė, iškabiname nemažai vėliavų ir bandome važiuoti su neblogu palaikymu. Energingai sukęs poligoninę pompą latvis sukūria debilišką atmosferą arenoje, ko pasekoje debiliškus sprendimus priima ir vienas iš rungtynių teisėjų. Komanda mus girdi gerai, išplėšia sunkią pergalę ir ilgai ploja mums už palaikymą. Po rungtynių sulaukiame žaidėjų, linkime sėkmės Belgrade ir keliaujame namo. Kelias ilgas, nes oro sąlygos nekokios. Pakeliui nemažai avarijų, bet apie 3 nakties sėkmingai pasiekiamas gimtasis Vilnius ir visi traukia savais keliais.

Ne jiems, o mums, ne dėl jų – dėl mūsų…