Rytas Ultras

Šeštadienį Sakalai ultras surengė krepšinio turnyrą, skirtą prieš metus mirusiam tribūnos draugui atminti. 6 komandos buvo suskirstytos į 2 grupes po 3 (vienerios rungtynės truko du kėlinius po 10 minučių).

A grupėje rungtyniavo „Rytas Ultras“ (Vilniaus „Lietuvos rytas“), „Pietų – 4“ (Vilniaus „Žalgiris“) bei „Tornados“ (Vilniaus „Vėtra“). B grupėje susigrūmė „Sakalai Ultras“ (Vilniaus „Sakalai“), „Green White Boys“ (Kauno „Žalgiris“) ir „Skinheads Lietuva“ (Patriotinis jaunimas).

Nugalėjus P4 ir Tornadosų vaikinus, lengvai perkoptas grupės barjeras. Pusfinalyje namų sienos nepadėjo SU įveikti juodai baltai raudonų (30:13), o finale įtikinamai įveikti ir kauniečiai (31 : 20). Galima pridurti ir tai, jog naudingiausiu fančempo žaidėju tapo ir tritaškių konkursą laimėjo mūsų tribūnos nariai.

Galutinė komandų rikiuotė:

1. RU
2. GWB
3. P4
4. SU
5. Skinheads LT
6. Tornadosai

Visos grupuotės vardu reiškiame gilią užuojautą Sakalų fanams dėl mirusio tribūnos nario ir dėkojame už puikiai suorganizuotą turnyrą.

Po šaunaus praėjusio sezono buvo išties pagrįstų vilčių, jog ir šis bus toks pat arba dar geresnis, bet…
Jau rugpjūčio viduryje pradedame laukti draugiškų saviškių rungtynių Druskininkuose. Į pirmąsias draugiškas komandos rungtynes Lietuvos pietiniame kurorte pajuda 83 rytfaniai. Sezonas, nors ir neoficialiai, pradėtas su griausmu ir gerai nusiteikus.
Vėliau seka išties geros ir kovingos išvykos į Kauną ir Kėdainius, kur visada būna linksma.
Į pirmąjį oficialų sezono mačą Vilniuje susirenka apie 140 Lietuvos Rytui neabejingų jaunuolių ir tikrai jaučiasi, jog šis sezonas bus kažkuo ypatingas. O po to, kai keli rytfaniai išvyksta į dvigubą (Orleano ir Pirėjų), porą savaičių trunkančią Eurolygos išvyką, netgi komandos palaikymas visose Europinėse rungtynėse atrodo daugiau, nei realus.
Deja tai – sezono apogėjus B tribūnoje, nes tuo metu klubas pasirašo sutartį su žalgiriečiu iki kaulų smegenų V. Ginevičiumi. Kyla diskusijų, kaip į tai reaguoti. Viena dalis mano, kad klubas, pasirašydamas sutartis su širdyje mūsų komandai nenorinčiais atstovauti žaidėjais, parodo savigarbos trūkumą. Kita – nori pašiepti patį naujoką ir priešingai nuo pirmosios dalies, rungtynėms paruošia baneriuką su užrašu „Vidai, prostitucija Lietuvoje nelegali“. O visa tai baigiasi tiek visos grupuotės, tiek asmeniais įžeidimais su tuo nieko bendro neturėjusiems asmenims. Visgi, kiek vėliau kiti klubo asmenys bando ieškoti kompromiso ir netgi pažada, kad „nuo šiol viskas bus geriau“. Bet jai kažkas ir buvo geriau, tai labai nepastebimai ir trumpai – iki sausio 6d. vakaro Belgrade, kai dešimtis rytfanių paliekami „žiūrėti rungtynių per televizorių“, nors dvi savaites buvo teigiama, jog problemų su patekimu į vidų nebus.
Po savaitės, pilnos tarpusavio pokalbių bei apmąstymų, ką ir dėl ko mes darome, nusprendžiama kuriam laikui stabdyti savo veiklą. Tai pirmasis kartas, kai protestuojama ne vienerias rungtynes, o ilgesnį laiko tarpą. Namų rungtynėse tribūna paliekama visiškai tuščia, iškabinamas baneris „LEDYNMETIS“. Bet ir jis užkliūna klubo vadovybei – dviejose į Druskininkus nukeltose rungtynėse iš Vilniaus atsivežtai apsaugai yra duotas nurodymas neleisti iškelti jokių užrašų.
Visgi tai, kad rungtynių metu nebuvo kuriamas organizuotas palaikymas, nereiškia, kad nieko nėra daroma. Vyksta dažni susitikimai tarpusavy. O bendravimas su žaidėjais bei treneriais leidžia suprasti, jog komandai išties esame reikalingi. Galiausiai sulaukiamas ir atsakymas iš klubo valdžios. Galbūt vieni tikėjosi, jog vadovai ras savyje vyriškumo ir pripažins klaidas, kiti – kad rimtesni sprendimai bus daromi vasarą, bet kad visa bus pateikta taip, kaip tai buvo – su gausybe melo, šmeižto ir kaltinimų – vargiai ar kas nors galėjo pagalvoti. Bet galiausiai – mes žinome dėl ko viską darome, darėme ir darysime.
Masinė išvyka į Uteną tik dar kartą parodė, kaip žaidėjai džiaugiasi mus matydami ir kad mes iš tikrųjų reikalingi jiems!
Kažkokio ypatingo pasiruošimo LKL finalams nebuvo. Didelei visų nuostabai, visi 7 finalo mačai vyko darbo dienomis! Atvirai sakant, tokį finalų, kuriuos seka visa Lietuva, tvarkaraštį galėjo sudaryti tik visiški bepročiai…Šiltai sutinkamas vilniečius palaikyti atvykęs Haris Mujezinovičius. Penktųjų rungtynių metu iškeliamas baneris skirtas visam kaunietiškam cirkui. Jeigu į pirmas dvi išvykas kaune važiavo neįspūdingas skaičius rytfanių, tai į trečiosiose Lietuvos rytą palaikė apie 160 baltai apsirengusių jaunuolių, kurie šventai tikėjo, jog finalo serija pasibaigs būtent tą dieną. Bet ne, kaip be 7, lemiamo mačo? Didelis skaičius raudonai apsirengusių dainuojančių jaunuolių nuo pat pirmųjų paskutiniojo mačo minučių įkvepia komandą siekti tos taip išsvajotos pergalės….. ir štai: 11 fajerių ir daugmaž tiek pat stroboskopų papuošia mūsų Tribūną, kurioje taipogi iškyla gražus užrašas „Vilnius pamylėjo žalgirį“. Sezonas užbaigiamas dvejomis vasariškomis išvykomis į Molėtus ir Joniškį.
Apibendrinat, akivaizdu, jog šiemet sumažėjo ne tik išvykų skačius (dėl protesto akcijos, BBL ir LKF finalo ketvertų Vilniuje), bet ir pačių ultrinių išvykose. Tai galima sieti ir su ekonominiu nuosmukiu, ir su motyvacijos trūkumu. Buvo padaryta rekordiškai mažai choreo, o juk prieš sezoną buvo tiek gražių minčių…
Vienas sunkiausių mūsų grupuotei sezonų pradžiugino mus tik tuo, jog į mūsų gretas integravosi nemažai aktyvių jaunuolių, kuriuos B tribūnoje tikrai išvysime ir kitąmet, o naujo sezono laukiame su viltimi, jog reikalai pagaliau pradės klostytis mums palankia linkme ir visi šio sezono sukrėtimai išeis tik į naudą.

Ačiū tiems, kas sunkiausiu momentu neatsuko nugaros, ačiū naujokams, kurie nutarė pagaliau prisijungi prie mūsų, ačiū vilniečiams ir kitų miestų rytfaniams, kurie visada mus palaiko. Būsime vieningi, būsime pirmi!

Iki kito karto!

2009-2010 sezono video: http://www.youtube.com/watch?v=VuNLp9SiwPc

Jerry Johnsonas (Šarlerua Spirou Basket)
Igoris Miloševičius
Žydrūnas Kelys
Martynas Gecevičius
Simas Buterlevičius
Paulius Dambrauskas (Perlas)
Artūras Jomantas
Bradas Newley (Besiktaš Istambul)
Arvydas Šikšnius (Šiauliai)
Eimantas Bendžius (Perlas)
Kenanas Bajramovičius
Milko Bjelica
Giedrius Staniulis (Perlas)
Jonas Valančiūnas
Cemalis Nalga (Alba Berlin)

Draženas Anzulovičius
Robertas Štelmaheris
Arvydas Gronskis
Virginijus Mikalauskas

Paskutiniosios LKL finalo rungtynės Siemense padėjo tašką šiame sezone, ir mums tas taškas yra saldus.
Nepaisant sausakimšų ir nuolatos dūduojančių Siemens arenos sektorių, jau nuo pirmųjų mačo minučių komandos palaikymui atiduodame visas jėgas. Žaidėjai sunkiai įsivažiuoja ir tik 3 kėlinyje įgyja dviženklį pranašumą. Po persilaužymo aikštelėje, seka persilaužymas ir tribūnose. Mūsų dainos ir skanduotės skamba vis garsiau, o taip ilgai laukta pergalė jau čia pat. Nesėkmingas bandymas nutraukti rungtynes, sveiku protu nesuprantamas baneris, į kurį žiūrint iškilo klausimas: kam išvis reikėjo važiuoti į Vilnių, pakelė nuotaikas B tribūnos fanams ir likus kelioms sekundėms iki rungtynių pabaigos keliamas baneris “VILNIUS PAMYLĖJO ŽALGIRĮ” ir uždegama 11 fajerių bei daugmaž tiek pat stroboskopų. Komanda šėlsta, kartu su ja šėlstame ir mes. Kai kam pavyksta išbėgti ir pasveikinti žaidėjus aikštelėje, kai kas gauna čempioniškus marškinėlius. Dar kelios dainos, kelios skanduotės, ir šventė persikelia į sostinės gatves bei barus, kuriuose ištvermingiausi šėlsta iki ryto, o juk antradienis – darbo diena

Ačiū žaidėjams, ačiū treneriams, ačiū VISIEMS KAS VAKAR BUVOTE KARTU SU MUMIS!
Numeris vienas, šiandien mes numeris vienas…

P.S Ateinantį penktadienį VISI keliaujame į Molėtus, o šeštadienį – į Joniškį. REGISTRACIJA FORUME!

VIDEO: http://www.youtube.com/watch?v=bjMoBbJLahc

Kone iškart po viešo klubo vadovo spjūvio aktyviausiems fanams į veidą susilaukėme daug klausimų iš įvairių žiniasklaidos atstovų apie tai kas, kada, kaip ir kodėl įvyko. Vienas iš interviu buvo duotas krepšinio portalui krepsinis.net.

Kaip reagavote į klubo vadovų sprendimą atimti abonementus?

Toks kubo vadovų žingsnis nenustebino. Panašių veiksmų mes laukėme, bet kad tai bus atlikta tokia forma – nesitikėjome. Įpusėjus sezonui, po eilinio nesutarimo su klubu, buvo siūlyta leidimus atiduoti dabartiniam „Lietuvos ryto“ direktoriui Martynui Purliui. Vis dėlto laikinas kompromisas buvo rastas. Klubo vadovai turėtų žinoti, kad nemokami pažymėjimai neturi visiškai jokios įtakos mūsų veiklai. Savaitgalis praleistas kartu su komanda lankantis Estijos ar Latvijos užkampiuose kainuoja panašiai tiek pat, kiek ir sezoninis „Lietuvos ryto“ abonementas į visas BBL, LKL ir Eurolygos varžybas. Tiesiog tie pažymėjimai padėdavo pritraukti naujų žmonių, sutaupyti lėšų gaminant atributiką bei ruošiantis svarbiausiems sezono mačams.

Kaip po šio klubo vadovų akibrokšto keisis jūsų veiksmai?

Jau apie mėnesį nesilankome „Lietuvos ryto“ rungtynėse. Nevaikščiojom ir nepalaikėm ekipos dėl jau anksčiau skelbtų priežasčių, t.y. nuolatinių nesutarimų su klubo valdžia, nesuprantamų jų sprendimų, bei, žinoma, įvykių Belgrade. „Lietuvos ryto“ valdybos pirmininkas Jonas Vainauskas kurį laiką nebuvo pasiekiamas, namų rungtynėse pasirodė tik per lemiamą Eurolygos susitikimą, todėl mažų mažiausiai keista girdėti tokius jo žodžius. Dėl patekimo į Belgrado „Pionir“ areną su M. Purliu tarėmės dar likus porai savaičių iki varžybų, keletą kartų paskambinomir prieš išvykdami į Serbiją. Viskas buvo puiku, tačiau netikėtai atsirado „nenumatyti remėjai“, kuriems prireikė bilietų. Apie tokį sprendimą sužinojome jau išvykę iš Lietuvos.

Rytas Ultras savo veiklos nestabdo, esame tarsi šeima, todėl visiems išsiskirstyti savais keliais būtų pernelyg sunku. Kaip keisis komandos palaikymas, galėsite išvysti per artimiausias varžybas. Tegul sprendžia kiti.

J. Vainauskas jus kaltina chuliganizmu. Ar šie kaltinimai pagrįsti?

Rytas Ultras vardas bene dažniausiai minimas spaudoje kalbant apie komandų palaikymo ypatumus, nors niekuo neišsiskiriame iš kitų. Tokia yra žurnalistų duona. Iš straipsnių išnyks šis pavadinimas – atsiras kitas. Tai yra išpūstas burbulas. Kitaip tariant, J. Vainauskui pritrūko argumentų. Interviu jis mini, jog praėjusi sezoną „Siemens“ arenoje per Europos taurės rungtynes susimušėme tarpysavyje. Tai – visiškas absurdas. Vienintelis incidentas šioje arenoje kilo rungtynėse su Kauno „Žalgiriu“, kuomet apsaugos darbuotojai užsipuolė jauną mūsų grupuotės narį, nes šis stovėjo ant arenoje įrengtos teleskopinės tribūnos suoliuko. Dėl apsaugos darbuotojų neprofesionalumo viskas išsirutuliojo į didelį konfilktą. Po šio įvykio susitikome su klubo vadovais ir priėjome bendrą sutarimą, jog apsaugos darbuotuojai nebestovės mūsų tribūnoje. Po to pokalbio Siemens arenoje nekilo nei vieno incidento. J. Vainauskas teigė, jog jų neišgąsdins plakatai keliami rungtynių metu. Nuomonę bandėme išreikšti praėjusios savaitės rungtynėse Druskininkuose. Buvome paruošę kelis plakatus su užrašais „ledynmetis tęsiasi“ bei „komanda be fanų – komanda be ateities“. Visgi abu kartus policija ir apsaugos darbuotojai to padaryti neleido. Vėliau apsaugos vyrai pripažino, jog tokia yra mūsų klubo politika ir jie nenori girdėti mūsų nuomonės.

J. Vainauskas interviu iškėlė klausimą – kas jums labiau rūpi? Komanda ar jūs patys?

Gaila, kad šis klausimas buvo užduotas žurnalistui ar iškilo kaip argumentų trūkumo pasekmė. Gal geriau jis būtų adresuotas tiems, kurie savaitę gyveno traukiniuose, nes tai – pigiausias būdas pasiekti Milaną ar tiems, kurie darbovietėse ima neapmokamų atostogų savaitę, jog ją praleistų mikroautobuse kelionėje į Atėnus, pačiame mieste pabūdami vos pusdienį? O galbūt tiems, kurie 2006 metų pavasarį Velykas sutiko ne su šeimom, o Taline, kur vyko BBL finalinio šešeto turnyras?

Reta išvyka Europos turnyruose kainavo mažiau nei 1000Lt. Dar paminėsime, kad sezono metu Lietuvos rytas būdavo palaikomas per daugiau nei 30 išvykos mačų. Nemažai pastangų, laiko bei pinigų reikia ir ruošiant choreografijas (vaizdinį palaikymą). Jų paruošta buvo keliasdešimt ir vidutinė kaina yra turbūt apie 250Lt. Didžiausioji buvo ruošiama dvi savaites kiekvieną vakarą po 6-8 valandas ir kainavo 1200Lt. Bet juk visa tai – niekis, kai žinai, kad tai ką darai ir dėl ko aukojiesi, yra reikalinga. Tik gaila, kad ne visi tai supranta ir vertina.

Ar neskaudina tokie vadovų pasisakymai ir toks jų požiūris?

Pasisakymai, žinoma, skaudina. Rytas Ultras nariai atidavė vienuolika gyvenimo metų šiai ekipai, Per tiek laiko matė visko – šilto ir šalto, o dabar sulaukėme smūgio iš savų pusės. Kasmet su klubo vadovybe susitikdavom po kelis kartus ir vienaip ar kitaip problemas išspręsdavom. Praeito sezono metu konfliktinių situacijų išvis nekilo, nes iš esmės visais klausimais dar rudens pradžioje buvo rasti kompromisai. Šiuo atveju irgi nebūtų buvę sunku rasti išeitį iš susiklosčiusios situacijos, bet iš klubo pusės pritrūko noro bei drąsos prisipažinti klydus. O dar apmaudžiau tai, kaip visa buvo pateikta – ne pasikvietus ir pasakius, kad toks ir toks sprendimas buvo priimtas dėl vienokių ar kitokių priežasčių, o mums nieko nežinant bei pasitelkiant melą ir šmeižtą.

- Kodėl tribūnoje nusprendėte paskelbti „ledynmetį“?

- „Ledynmetis“ paskelbtas ne vien dėl negautų pažadėtų bilietų į „Pionir” areną. Tai buvo tik ledkalnio viršūnė, sustabdžiusi visą mūsų aktyvią veiklą. Pats ledkalnis formuotis pradėjo žymiai anksčiau, bet dauguma su veikla nesusijusių žmonių to nematė. Kone kiekvieną sezoną pasitaikydavo didesnių ar mažesnių konfliktų su klubo vadovybe, kuri, suprasdama tai ar ne, bet visgi priversdavo užduoti sau klausimą: dėl ko mes visa tai darome? Anksčiau ilgai ieškoti atsakymo nereikėdavo – dėl tų, kuriems esame reikalingi, t. y. – žaidėjų. “Žaidi išvykoje, nesiseka, pradeda svirti rankos, bet pasižiūrėjęs į tribūną, supranti, jog yra žmonių, kuriems išties rūpi, ką tu darai ir iškart atsiranda papildomų jėgų”, – prieš kelis metus kalbėjo Andrius Šležas. Dabartinėje komandoje trūksta tokių žmonių kaip jis. Tokie buvo Haris Mujezinovičius, Rolandas Jarutis ar Tomas Delininkaitis. Iš reto komandos nario po rungtynių išvykose galima sulaukti klausimų, kaip sekėsi kelionėj ar net palinkėjimo sėkmingai sugrįžti namo, o po mačo Vilniuje – bent kelias minutes pabendrauti. Natūralu, kad fanai tikisi iš žaidėjų ir ištikimybės atstovaujamam klubui, atsidavimo jam. Deja, kai kas bando slėptis po labai jau nuvalkiotu žodžiu „profesionalas”. Jei krepšinis tampa vien tik darbu, tada natūralu, jog visa fanizmo idėja nustumiama šalin. Ir galiausiai – kai iš vieno pagrindinių komandos žaidėjų sulaukiama ne tik ironijos, bet ir atvirų įžeidimų, į tą patį klausimą: dėl ko mes visa tai darome? Ne taip jau paprasta rasti atsakymą.

- Ko tikitės iš tokios protesto akcijos?

- Tikimės, kad klubo vadovai bei žaidėjai atkreips dėmesį, kad yra skirtumas žaidžiant arenoje su fanais ir be jų. Tikimės, jog ateityje bus skaitomasi su tais, kurie su komanda keliauja visur. Kad keliauja ir renkasi į namų rungtynes ne dėl savęs, o dėl komandos, ir už tai nieko nereikalauja. Juk ne dėl to, jog neturime ką veikti, važiuojame į išvykas. Net ne dėl pergalių, bet tik dėl jų, tik tam, kad jie jaustųsi kaip namuose. Nes fanams svarbiausia būti ir jaustis reikalingais, o nuoširdus tarpusavio bendravimas ir yra kelias į tai.

- Kokia buvo „Lietuvos ryto“ vadovų bei klubo žaidėjų reakcija, kuomet susitikime su „Ventspils“ nebuvo ištikimiausių komandos sirgalių?

- Iš klubo vadovų jokios reakcijos nesulaukėme. Tiesą pasakius, nelabai kas ir tikėjosi jos sulaukti. Dėl įvairių nesutarimų esame boikotavę LKF taurės pusfinalį Šiauliuose, atskirų kitų rungtynių pirmuosius kėlinukus, bet tai jokio rezultato neduodavo. Be abejo, po to sekdavo pokalbiai, pagrinde – mūsų iniciatyva, bet be gražių pažadų daugiau nieko neįvykdavo ir konfliktai būdavo užglaistomi tik tam kartui.

- Su kai kuriais žaidėjais pasikalbėjome – jie mus supranta ir nori, kad sugrįžtume į tribūną, nes jaučia, jog esame reikalingi. Kitiems reiktų pabandyti susigrąžint pagarbą arba tapti ne visiškai abejingiems tam, kas vyksta šalia krepšinio aikštelės.

- Kiek laiko ketinate pasyviai stebėti „Lietuvos ryto“ rungtynes ir tęsti „ledynmetį”?

- Kadangi komanda gaus dešimtį dienų atostogų, tai, ko gero, bent iki vasario jis užsitęs. Kas bus toliau – matysime. Juk sakoma, kad „laikas gydo”. Galbūt netgi per tą trumpą laiką atšils santykiai, gal atsiras kitokio požiūrio užuomazgos.

Žvarbų ir tamsų pirmadienio rytą sutartoje vietoje būriuojasi 7 ultrasai. Gan greitai pasiekiamas Panevėžys, kur belaukiant 3 RFP atstovų laistomasi šampanu. Latvija pasitinka mus su sniegu ir šūdinais keliais, bet mes niekur neskubam, rungtynės tik 19 valandą. Pasienyje esame nestabdomi, pavyzdingai neatsiliekame nuo grafiko ir į Tartu įvažiuojame likus keliom valandom iki mačo pradžios. Miestas užpustytas, bet estai laimingi ir atsipūtę. Rungtynių belaukiant degustuojamas vietinis alus. Žiūrovai arenoje renkasi iki mačo likus valandai laiko. Salė pilna, dūdų daug, o rytfaniai negali atplėšti akių nuo žavių (labai žavių) šokėjų. Palaikymas silpnas, bet ir sąlygos nekokios. Aikštelėje daug emocijų ir 3 kėlinius vyksta įtempta kova. Paskutiniajame ketvirtyje juodai-baltai-raudoni perima iniciatyvą ir iškovoja užtikrintą pergalę. B tribūnoje šventė, nors tądien ji buvo maža.

Nakvoti norėjome Estijoje, bet sužinoję, jog minimali kaina vienam asmeniui 20 eurų, keičiame planus ir keliaujame Valmieros link. Matomumas silpnas, kelias slidus, ko pasekoje vos nepartrenkiamas kelio viduryje plūduriavęs girtuoklis. Taupydami ir tingėdami Latvijoje ieškoti nakvynės, linksminamės ir miegame automobiliuose, kuriuose šušalti neleidžia degtinė, anekdotai, žaidimai ir netoliese buvusios supynės. Ryte sutvarkomi laikini namai ir greitai surandamas sporto maniežas, kuriame šiandien žais tie, dėl kurių čia atvažiavome. Iki rungtynių dar daugiau nei 7 val., tad traukiame miesto centro link. Po kelių pėsčiomis praeitų kilometrų, Valmierai skiriamas kaimelio statusas. Tik pačiame centre randamas šioks toks prekybos centras, kur iškeičiama valiuta, bet nei baro, nei kokios kavinės nematyt (Hesburgerio ultros nepripažįsta). Tik po kelių sunkiai įveiktų km pastebima didelė Maxima, kurioje mus sutinka lietuviškas Čiliakas. Šiltai ir skaniai praleidžiamas laikas.

Iki rungtynių pradžios likęs laikas praleidžiamas prie salės, į kurią įeiname iki rungtynių likus valandai. Užkalbiname komandos vadovą, bet kalbama apie orą ir su ironija išgirstame pažadus kitąmet rungtynių tvarkaraštį derinti su mumis. Salė apytuštė, iškabiname nemažai vėliavų ir bandome važiuoti su neblogu palaikymu. Energingai sukęs poligoninę pompą latvis sukūria debilišką atmosferą arenoje, ko pasekoje debiliškus sprendimus priima ir vienas iš rungtynių teisėjų. Komanda mus girdi gerai, išplėšia sunkią pergalę ir ilgai ploja mums už palaikymą. Po rungtynių sulaukiame žaidėjų, linkime sėkmės Belgrade ir keliaujame namo. Kelias ilgas, nes oro sąlygos nekokios. Pakeliui nemažai avarijų, bet apie 3 nakties sėkmingai pasiekiamas gimtasis Vilnius ir visi traukia savais keliais.

Ne jiems, o mums, ne dėl jų – dėl mūsų…

Iškart po rungtynių su Utenos „Juventus“ didžioji ištikimiausiųjų „B tribūnos“ fanų suskubo ieškotis laisvų vietų ekipažuose ir patraukė užmiestin švęsti ne eilinio savaitgalio, o neeilinio – vienuoliktojo grupuotės gimtadienio.

Dar gerą savaitę prieš renginį jis buvo aktyviai reklamuojamas per bemaž visas masinės žiniasklaidos priemones. Anonsuojamos viktorinos, apdovanojimai, pirtis, biliardas, gyvos bei negyvos muzikos šou ir netgi svečiai iš užsienio. Pastaroji užuomina turbūt daugumai ir kėlė daugiausia klausimų – kas gi per svečiai. Deja, paslapties iki galo išlaikyti nepavyko, nes keli Salonikų Aris „SUPER3“ atstovai užsuko į „Lietuvos ryto” rungtynes su svečiais iš Utenos. Na gerai, ne tik užsuko, antroje rungtynių pusėje truputį prisidėjo prie mūsų palaikymo.  Santykiai su graikais užsimezgė prieš porą metų „Lietuvos rytui“ žaidžiant eurolygoje, kai burtai lėmė, jog su Salonikų komanda teko žaisti tiek pirmajame, tiek antrajame etape vienoje grupėje. Tad šiemet, ryto ultros, varę į europinį dvainyką Orleanas – Pirėjai, į savo savaitės trukmės kelionę po Europą įtraukė ir Salonikus, kur buvo draugiškai sutikti. Eurocup burtai lėmė, kad Šiauliuose jie žais praėjus vos porai dienų po mūsų gimtadienio, tad buvo pakviesti į RU party ir pakvietimą maloniai priėmė.

Taigi, LKL mačui pasibaigus, nieko nelaukdami rytfaniai patraukė parduotuvėn bei šiaip ne taip sutalpinę pirkinius į automobilius – sodybon. Ten, kiek užkandus, prasidėjo ir įdomesni įvykiai. Pirma Dimonas laimėjo atsispaudimų rungtį, laimėdamas mineralinio vandens butelį rytui. Po to lietuvių komanda „apgėrė“ graikus – greičiau ištuštindama trilitrinį alaus stiklainį.  Apdovanojimų buvo daug – vieni išdalinti anksčiau, kiti vėliau, kai kam galbūt jau būnant ne tik pirty, bet ir ant kito pasaulio slenksčio: „Nominacija už laiko ir juodai baltai raudonų spalvų patikrintą ištikimybę“, „Metų toksikomanas“ – daugiausiai dažų beruošiant choreo prisiuostančiam tribūnos nariui, „Kovoje su blogiu sužeistam didvyriui“, „Tribūnos pora“, „Mis B-tribūna“, „Metų saldainiukas su likeriu“, „Metų etatinis taksistas mėgėjas“ – už saugų rytfanių pristatymą į namus iš „Transilvanijos“ ar „Laiko rato“ bet kuriuo paros metu, „Za vsiu hujniu“, „B-tribūnos skambiausias balsas“ bei „Keptų sparnelių medžiotojas 2009“. Be abejo, netrūko tostų bei padėkų.  Trumpą pertraukėlę iki viktorinos užpildė graikai, betraukdami iš po stalo savąjį „Ouzo“, kitaip – graikišką samagoną. Kam dar to buvo maža, galėjo laimėti po stikliuką teisingai atsakydamas į viktorinos klausimus – tiek paruoštus iš anksto, tiek ir kilusius spontaniškai iš viso, kas įvyko per tuos 11 metų. Bene įdomiausias iš jų buvo klausimas apie buvusį varžovų krepšininką, kuriam rytfaniai per vienerias rungtynes „uždirbo“ 2 technines pražangas.

Na o vėliau sekė pirtis bei kitos įvairios linksmybės bei nelinksmybės, apie kurias byloja tik keli nelabai rišlūs pasakojimai ar tokie įrodymai, kaip nuskustos galvos ar antakiai. Paskutiniai rytfaniai sodybą paliko apie pusę pirmos dienos ir tęsdami ne ką mažesnes linksmybes autobuse grįžo į Vilnių.